Rezidentai ///

2020 ///

 

Kazimieras Jušinskas

Saksofonininkas Kazimieras Jušinskas po specialybės studijų LMTA pasirinko šiuolaikinę muziką ir improvizaciją. Jis – buvęs grupės „Brave Noises“ narys, aktyviai koncertuoja su grupėmis „Katarsis4“, „Džiazlaif“, „Laivo troupe“, „Castor Stetson“, bendradarbiauja su „DJ Extended“. Dalyvavo džiazo festivaliuose Lietuvoje, gastroliavo Belgijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje ir Škotijoje.

Kristupas Gikas

Kristupas Gikas – fleitininkas, improvizatorius, eksperimentinės muzikos atlikėjas. 2012 m. baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – buvo prof. Valentino Gelgoto studentas. Atradęs improvizacinę muziką baigė šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos magistro studijas (dėstytojai Vykintas Baltakas ir Liudas Mockūnas), vėliau studijavo sonologiją Hagos karališkojoje konservatorijoje Nyderlanduose.
Šiuo metu kuria muziką „DJ Extended“ pseudonimu, yra improvizacinės muzikos ansamblio „Laivo troupe“ narys, aktyviai dalyvauja įvairiuose improvizacinės, elektroninės muzikos ir tarpdisciplinio meno projektuose Lietuvoje bei užsienyje.

Simonas Kaupinis

Simonas Kaupinis – tūbininkas, baigęs ir šiuolaikinės muzikos studijas LMTA. Atlikėjas aktyviai koncertuoja su improvizacinės muzikos ansambliais „Ąžuoliniai berželiai“, „Laivo troupe“, alternatyvaus džiazroko grupe „Kanalizacija“, žydiško klezmerio grupe „Rakija klezmer orkestar“. Dalyvauja įvairiuose šiuolaikinės muzikos ir improvizacijos projektuose, festivaliuose.

Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, Arminas Bižys ir Matas Samulionis

Mėta Gabrielė Pelegrimaitė (fleita), Arminas Bižys (saksofonas) ir Matas Samulionis (saksofonas) – susibūrė siekdami bendro tikslo – augti ir tobulėti kaip šiuolaikinės akademinės muzikos tercetas. Muzikantai gerai pažįstami jau kelis metus, nes visi studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Mintis įkurti trio kilo studijuojant šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos atlikimą. Studijų metais kolektyvo nariai įgijo įvairiapusiškos muzikavimo patirties – nuo laisvosios improvizacijos ir tikslios arba laisvai varijuojamos grafinės notacijos iki abstrakčių vizualinių inspiracijų analizės ir įgyvendinimo. Aktyviai dalyvaudami bendruose projektuose, kartu rengdami įvairaus pobūdžio performansus atlikėjai pasiekė tam tikros muzikinės bendrystės, tapusios pirmine šio trio atsiradimo kibirkštimi. Visą sukauptą patirtį jie investuoja tam, kad akademinio trio idėja taptų ilgalaikiu, nuolat tobulėjančiu ir naujus iššūkius keliančiu muzikiniu projektu.
Visi kolektyvo nariai turi savitų prieigų prie muzikinio pasaulio ir kuria bei atlieka muziką skirtingo pobūdžio projektuose: Mėta Gabrielė Pelegrimaitė – „One Two Free“, „Kosmonautic“, Arminas Bižys – „Džiazlaif“ ir „Katarsis4“, „Synaesthesis“, o Matas Samulionis – „Newborn“ ir „Artfcl“.

Kristupas Bubnelis

Kristupas Bubnelis – jauniausios kartos lietuvių kompozitorius, šiuo metu gyvenantis Londone. Yra parašęs kūrinių simfoniniam orkestrui, kameriniams ansambliams, pjesių solo instrumentams. Jo kompozicija „Plaktukai be fortepijono” pelnė pirmąją premiją Lietuvos kompozitorių sąjungos naujų kūrinių fortepijonui solo konkurse (2016). Jo muzika skambėjo Austrijoje, Danijoje, Indonezijoje, Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Prancūzijojeir Vokietijoje. Už pasiekimus studijų metu autorius Jungtinėje Karalystėje pelnė du apdovanojimus: „G. V. Turner-CookeComposition Award“ (2019) ir „Arthur Hinton Memorial Prize“(2017). Kompozitorius aktyviai dalyvauja seminaruose ir meistriškumo kursuose (juos vedė Oliver Knussen, Magnus Lindberg, Bent Sørensen, Georg Friedrich Haas, Hans Abrahamsen). Be to, jis buvo kviečiamas į šiuolaikinės muzikos festivalį „Crossroads“ Zalcburge (Austrija). Kompozitoriui nesvetima kuratoriaus praktika: jis kartu su kitais menininkais organizuoja koncertus, prisideda prie lietuvių šiuolaikinės muzikos sklaidos užsienyje. Kristupas 2019 metais Londone surengė styginių orkestro koncertą „The Chain of Freedom: Baltic Sounds in Focus“, kuriame pristatyti ryškiausi šiuolaikiniai kompozitoriai iš Baltijos šalių.

Piotr Bednarczyk (PL)

Piotr Bednarczyk 2019 metais baigė Vroclavo muzikos akademiją, kur jo specialybės dėstytojas buvo Cezary Duchnowski. Kaip kompozitorius P. Bednarczyk dažniausiai orientuojasi į kamerinę instrumentinę, elektroakustinę ir elektroninę muziką. Jį domina neįprastų garso struktūrų paieška pasitelkiant netradicines garso generavimo technikas ir „gyvą“ elektroniką. Stilistiniu požiūriu jam artima noise, glitch ir klubinės muzikos estetika. Rengdamas pasirodymus jis neretai muziką derina su performansais ir vaizdo efektais (stroboskopais, apšvietimo sprendimais ir pan.). Savo muziką jis dažnai atlieka pats, tokiais atvejais jo projektai pristatomi sceniniu vardu „LOUFR“. Kaip „Sound Factory Orchestra“ narys, jis atsakingas už elektroninės muzikos kūrimą. Be to, jis dalyvauja Vroclavo grupės „Wkurvv“ veikloje, kartu su bendraminčiais siekdamas populiarinti eksperimentinę elektroninę muziką. Jo kompozicijos buvo atliekamos keliolikoje tarptautinių festivalių: „Warsaw Autumn“, „Musica Electronica Nova“, „Musica Polonica Nova“, „Crossroads“, „Słuchalnia“, „Muslab“, „New Music Week“, „Gaida“, „Idealistic Festival“ ir „SNIM“. Jam teko bendradarbiauti su įvairiais muzikos ansambliais: „Names“, „Adapter“, „Garage“, „Kompopolex“, „Synaesthesis“, „Ars Nova“, „SNIM“ ir „s201“, o taip pat su „Sound Factory Orchestra“ ir trio „Layers“.

Twenty Fingers Duo

Twenty Fingers Duo“ – organiškas sesės ir brolio styginių duetas, nusitaikęs atlikti šiuolaikinės eksperimentinės muzikos programas, tačiau galintis ir įsitraukiantis dalyvauti įvairių žanrų ir jų miksų projektuose. Nors Arno Kmieliausko (violončelė) ir Loros Kmieliauskaitės (smuikas) duetas startavo palyginti neseniai, jis yra „tiksintis“, ryškią kūrybinę perspektyvą turintis ansamblis.
Neseniai „Twenty Fingers Duo“ inicijavo įvairias medijas jungiančią programą „Performa“, specialiai užsakydamas šiuolaikines atlikimo formas iš/konstruojančių Lietuvos kompozitorių kūrinius. Tai rodo dueto pasiryžimą ieškoti naujų kūrybinių iššūkių ir aštrinti veiklos kryptį.
Abu Kmieliauskai jau yra sukaupę įvairią patirtį tiek kartu, tiek paskirai. Jie – atlikėjų konkursų
laureatai, meistriškumo kursų entuziastai, aktyvūs festivalių Lietuvoje ir užsienyje dalyviai, skirtingų ansamblių ir projektų sudėtyse muzikuojantys atlikėjai. „Už kūrybinį proveržį“, „už ryškiausią naujosios muzikos interpretaciją“ ir kitokias kūrybines parengtis duetui pavyko pelnyti ne vieną nacionalinį ir tarptautinį apdovanojimą. (Asta Pakarklytė)

Thommy Wahlström (SE)

Kompozitorius ir atlikėjas Thommy Wahlström gimė 1968 metais Švedijos mieste Upsaloje. Jis studijavo kompoziciją: iš pradžių Gotlando kompozicijos mokykloje, o vėliau Stokholmo karališkajame muzikos koledže. Jam dėstė žinomi Švedijos muzikai: Williamas Brunsonas, Karin  Rehnqvist, Henrikas Strindbergas, Larsas Ekströmas, Johanas Hammerthas ir Peras Mårtenssonas. Jo muzika buvo atliekama įvairiuose renginiuose Švedijoje, Vokietijoje, Airijoje ir Jungtinėse Valstijose. Kaip saksofonininkas Thommy yra atlikęs daug švedų liaudies muzikos, grojęs laisvosios improvizacijos ir folklorinio džiazo projektuose. Jis yra kelių grupių narys: „TvåCirklar“ (improvizacinė muzika), „Barkbröder“ (improvizacinė ir liaudiška muzika), „Trio Quatuor“ (Renesanso muzika). Kaip „Wahlström/AllardDuo“ narys jis atlieka džiazą. Yra koncertavęs Europoje, Indijoje ir Jungtinėse Valstijose.

Agnė Matulevičiūtė

Agnė Matulevičiūtė - menininkė, kaip pagrindinę mediją pasirinkusi muziką, garso meną. Šiuo metu gyvena Lietuvoje, kur studijuoja doktorantūrą (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, muzikos kompozicijos katedroje). Nuo 2014 metų aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, meno bei šiuolaikinės muzikos festivaliuose, menininkų rezidencijose Lietuvoje bei užsienyje. Jos muzika parašyta kinui skamba tarptautiniu mąstu. Taip pat, kompozitorė yra sukūrusi muziką daugiau nei 10 spektaklių, rodomų didžiausiuose Lietuvos teatruose, toliau aktyviai kolaboruoja su įvairių sričių menininkais, yra muzikos festivalio “Muzika erdvėje” meno vadovė, 2019 metais tapo kompozitorių sąjungos nare. Pagrindinis menininkės tyrinėjamas objektas – užgarsis (kontekstai bei diskursai, slypintys už garso medijos) ir konceptas bei jo pritaikymas komponuojant muzikinius / garsinius kūrinius.

Arma Agharta

Armantas Gečiauskas (g. 1982), klausytojams pažįstamas meniniu slapyvardžiu Arma Agharta, kuria garso performansus, domisi improvizacine ir eksperimentine muzika. Jis jau apie dvidešimt metų dalyvauja tarptautiniame pogrindinės muzikos vyksme: yra leidęs zinus, vadovavęs muzikos leidybos įstaigai, grojęs grupėse, organizavęs koncertus. Pastaruoju metu koncertuoja vienas ir su kitais menininkais, kuruoja kelis Lietuvoje rengiamus festivalius.

Armantas simpatizuoja mažesniems miestams, todėl kūrybinę veiklą plėtoja gyvendamas Jonavoje, Panevėžyje arba Kėdainiuose.

Nuo 2007-ųjų dalyvavo daugiau nei penkiuose šimtuose pasirodymų įvairiose pasaulio šalyse. Jo programos pasižymi intensyvia energija, o kūrybinės idėjos išsidėsčiusios plačiame horizonte – nuo chaotiško triukšmo pliūpsnių, hipnotiškai psichodeliškų ritualų ir dadaistinio humoro iki keistų kūno judesių, spontaniškai improvizuojamų žaidimų, elementarių magijos triukų ir glosolalijos.

2019 ///

 

Pavel Matvejev

Pavelas Matvejevas (g. 1980) – Rusijoje gimęs vizualiųjų menų kūrėjas, besidomintis fotografija ir garsu. Kūrybos procesas jam neretai prasideda stebint niekuo neypatingas vietas arba prisimenant praeities įvykius bei išgyvenimus. Idėja gali gimti žvelgiant į apleistus statinius, skaitant anotaciją nebe pirmos jaunystės knygoje arba apžiūrinėjant senų muzikos instrumentų kolekciją. Jis yra organizavęs parodų, išleidęs knygą, surengęs ekskursiją-akciją su audio gidu, kūręs pagal specialius užsakymus. „Player Piano“ – tai tęstinis projektas, kurį Pavelas įgyvendina su garso menininku Ricardo Atienza. Jų tikslas – demokratizuoti muzikos kūrimo procesą, todėl jie siūlo technologijas ir erdvę, kurioje projekto dalyviai gali kurti muziką ir ja dalintis. Pavelo projektas „The First Water“ pasakoja vietovės Ispanijoje, kur dunkso keli apleisti fabrikai, istoriją. Publika klausosi ištraukų iš ten rastų užrašų, perteikiančių dviejų žmonių – fabriko darbininko ir muzikanto – dialogą. Projektas, jungiantis fotografiją, garso įrašus, vaizdo medžiagą ir objektus, 2019 metais instaliacijos pavidalu buvo pristatytas Alkojaus mieste (Ispanija).

Pavelas Matvejevas studijavo fotografiją Braitono universitete, o 2012 metais Stokholmo „Konstfack“ (Menų, amatų ir dizaino universitete) gavo menų magistro diplomą. Jis dalyvavo parodose Italijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Ispanijoje, Švedijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Pastaraisiais metais jis gyvena ir dirba Karlholmsbruko miestelyje Švedijoje.

Ralph Mothwurf

Kompozitorius ir muzikantas Ralphas Mothwurfas gyvena ir dirba Vienoje. Nuo 2015 metų rudens jis studijuoja džiazo ir šiuolaikinę kompoziciją Bruknerio privačiame universitete Lince. 2014 metais jis su pagyrimu baigė klasikinės kompozicijos studijas Vienos muzikos institute.

Kartu su bendraminčiais (Yasmin Hafedh ir Tobias Vedovelli) jis įkūrė muzikos projektą „Yasmo & Die Klangkantine“, kuris buvo kviečiamas koncertuoti „Wiener Konzerthaus“, „Radiokulturhaus Wien“, klube „Porgy & Bess“ ir kultūros centre „WUK“ Vienoje. Be to, trio grojo įvairiuose festivaliuose: „Jazzfest Saalfelden“, „Donauinselfest“, „Wiener Festwochen“ ir „ImPulsTanz“. 2018 metais projektas buvo nominuotas „Amadeus Austrian Music Award“ apdovanojimui, o pastaruoju metu reguliariai koncertuoja vokiškai kalbančiuose kraštuose. 

Pernai Ralpho kūrinį orkestrui „Keinem Bleibt Seine Gestalt“ (Niekas neišlaiko savo formos) pasirinko Linco Brucknerio simfoninis orkestras kaip koncertinės programos „Anhörung“ (Klausymasis) dalį. Kūrinio premjera nuskambėjo Bruknerio universitete, kai ten vyko Naujosios muzikos festivalis; dirigavo Markusas Poschneris. Pernai Ralphas Mothwurfas džiaugėsi ir dar vieno savo kūrinio orkestrui pirmuoju atlikimu: opusą „Jean-Michel Basquiat“ dirigavo pats autorius. Jis kviečiamas dalyvauti gimtojoje šalyje ir tarptautiniu mastu vykdomuose projektuose, kurie neretai apima kelias skirtingas meninės kūrybos šakas: muziką, poeziją, šokį, performansus ir kt.

 

Volkmar Klien

Vienoje gimusio kompozitoriaus Volkmaro Klieno (g. 1971) vaikystė ir jaunystė prabėgo supama nepaprastai turtingo muzikinio ir kultūrinio vyksmo, kuriuo nuo seno pasižymi Austrijos sostinė. Tokioje aplinkoje susiformavusi jo asmenybė dabar siekia išplėsti tradicines muziko kūrimo ir klausymosi ribas, todėl Volkmaro kūryba neretai gerokai nutolsta nuo koncertinės muzikos kanonų. Jis dirba įvairiose garsinio (o kartais ir begarsio) meno srityse, nes jam rūpi tyrinėti sąsajas, siejančias žmogiškųjų juslių niuansus su skirtingomis garsinio meno pateikimo erdvėmis ir stebėti, kaip visa tai atsispindi generuojant prasmes atitinkamose auditorijose.

„Volksoper Wien“ užsakymu jis parašė muziką baletui, o Curtis R. Priem vardo eksperimentiniame medijų ir scenos menų centre (Troja, JAV) įgyvendino daugiakanalių elektroninių garsų projektą. Elektronikos ir video meno festivaliui „Transitio_MX“ Meksiko mieste jis sukūrė mišrios technikos instaliaciją, pagrįstą akustine aplinkos stebėsena. Kurdamas instaliaciją „Aural Codeshe“ jis radijo bangų erdvę virš Londono pavertė savo „paroda“, o prie šio vyksmo galėjo prisijungti ir miesto gyventojai.

Stan de Natris

Nyderlanduose gimęs ir užaugęs grafinio dizaino specialistas Stan de Natris profesinę praktiką pradėjo 2014 metų viduryje, kai baigė „ArtEZ“ menų universitetą Arnheme. Prieš tai jis studijavo medija dizainą „Fontys“ taikomųjų mokslų universitete Eindhovene, o pastaruosius penkerius metus praleido Berlyne su kūrybine grupe „Slavai ir totoriai“, kuri leidžia knygas, rengia parodas ir organizuoja paskaitas. Tuo pačiu jis plėtojo paties sukurtą programą „Architektūra vargšams“: publikavo brošiūras apie klasių kovą ir problemas, susijusias su prastų miesto rajonų virtimu prestižiniais.

Philomene Pirecki

Menininkės Philomene Pirecki darbai gimsta mėginant suvokti, kaip laikas, atmintis ir juslės materializuojasi atvaizduose, objektuose ir garso struktūrose. Jos garsinių eksperimentų pagrindas – menininkės kūno ir elektromagnetinės energijos sukurti garsai. Be to, ji pasitelkia somatinius ritmus (vokalinius „dronus“, besikeičiantį širdies ritmą, daugiasluoksnį kvėpavimą ir įvairias emocines būsenas), iš kurių formuojama tąsi garso medžiaga ir tarsi iš kūno gelmių sklindančios boso linijos. Jos kūrybiniai bandymai labai įvairūs – nuo visą gyvenimą lydinčios nuotraukų serijos iki projektų, atskleidžiančių dažnio standartų ir laiko matavimo technologijų kaitą. Jos kūrybą vienija siekis pademonstruoti žmogiškųjų patirčių laikinumą ir mūsų mėginimus jas užfiksuoti bei struktūrizuoti.

Pastaraisiais metais ji surengė pasirodymus „Café Oto“, „Chelsea Space“ ir galerijoje „Pace“ Londone, muzikos festivalyje „Wysing Polyphonic“ Kembridžo grafystėje, „Supplement“ Niujorke, „Northern Gallery for Contemporary Art“ Sanderlende, „Palais des Beaux-Arts“Paryžiuje, „State of Concept“ Atėnuose ir „South London Gallery“. 2013 metais menininkė pretendavo tapti „Max Mara“ prizo menininkėms moterims laureate. Londone ji, kartu su bendraminčiu, yra įkūrusi „Casa Delirium“ garso projektų programą ir turi „Somerset House Studios“ rezidentės statusą.

Dodomundo

Dodomundo – garso menininkė, kurią domina temos, susijusios su gamta, kūnu (arba kūnais), seksu ir meile sau. Tradicinėje šokių aikštelėje ji renkasi netradicinę muziką, dėl to jos kūrybinis pseudonimas tapo žinomas ne tik klubinės kultūros gerbėjams. Jos kūryboje dominuoja intuicija ir empatija, leidžiančios jai kiekvieno pasirodymo metu sukurti bendrumo atmosferą. Pasirodymuose ji pristato, be kita ko, ratchet rapir ambient, šią muziką derindama su „gyvais“ įrašais ir klubinės muzikos elementais. Taigi, kai kurie muzikos paribių žanrai jai yra esminiai įkvėpimo šaltiniai. Dodomundo bendradarbiavo su merginų duetu „Young Girl Reading Group“ ir grupe „Unthinkable Collective“. Jos muziką transliavo Londone įsikūrusi radijo stotis NTS ir Amsterdamo „Red Light Radio“. Kaip atlikėja ji koncertavo Amsterdamo „Progress Bar“, Ženevos „Théâtre de l’usine“ ir Estijos šiuolaikinio meno muziejuje. DJ statusu ji buvo kviečiama į Paryžiaus, Berlyno, Minsko ir Reikjaviko klubus.

Paulius Petraitis

Paulius Petraitis - teoretikas, kuratorius ir menininkas gyvenantis Vilniuje. Savo darbuose tyrinėja vaizdų prasmių gamybą platesniame sockultūriniame ir technologiniame kontekste. Šiuo metu jis įgyvendina projektą „A man with dark hair and a sunset in the background“, kuriame asmeninės fotografijos yra nuskaitomos vizualaus atpažinimo programa. Taip pat yra vienas iš „Pinigų uosto“ tarpdisciplininio kolektyvo (projektas 2018 m. pristatytas Vilniuje ir 2019 Pekine) narių ir 2020 m. Rygos fotografijos bienalės kuratorius.

Paulius veda neformalių pokalbių ir muzikos laidą „Pietų pertrauka“ Palanga Street Radio eteryje ir domisi 1991-2003 m. Lietuvos pop muzika.

Ieva Sriebaliūtė

Ieva Sriebaliūtė yra tyrėja ir tarpdisciplinė menininkė, neseniai apsigynusi Europos politikos magistro laipsnį Švedijos Lundo universitete bei baigusi politikos mokslų bakalauro studijas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute. Jos tyrimų laukas apima atminties ir tapatybių studijas, ypatingą dėmesį skiriant politinėms jų implikacijoms. Ieva su menininkų kolektyvu „Pinigų Uostas“ pelnė specialaus paminėjimo prizą „JCDecaux 2018“ jaunojo menininko konkurse bei dalyvavo grupinėje parodoje „Orumas“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Kolektyvas šiuo metu rengia naują darbą grupinei parodai „Ghost Islands“, vyksiančiai „I:project space“ projektų erdvėje Pekine, Kinijoje, 2019-ųjų liepą.  Taip pat, Ieva dalyvauja Rupert alternatyvios edukacijos programoje. 

Muzikoje, perkurdama kultūrinius kodus, Ieva siekia dekonstruoti linijinį laiko pojūtį bei kurti naujus kontekstus kolektyviai atpažįstamoms patirtims ir emocijoms. Ji yra laidos „Unfoldings“ autorė bendruomenės radijuje „Palanga Street Radio“.

Maarten Brijker

Svarbiausios Maarteno Brijkerio kūrybos temos – socialinė infrastruktūra, dirbtinė tapatybė ir nerimas. Jas jis eksploatuoja pasitelkdamas įvairius raiškos būdus: šokių vakarėlius, DJ programas, instaliacijas, video projektus, socialinius tinklus ir muzikos įrašus.

Dirbtines tapatybes, kaip būdą kurti meną, jis naudojo 2018 metais, pristatydamas baigiamąjį magistro studijų darbą „In My Dreams I Stand Upon a Void“ (Sapnuose stoviu virš tuštumos). Tai pagauli garso instaliacija, primenanti sapne vykstantį trijų išgalvotų personažų pokalbį. Hagoje gyvenantis menininkas baigė meno mokslų magistro studijas gimtojo miesto Karališkojoje meno akademijoje, o prieš tai mokėsi Amsterdamo universitete, kur buvo pasirinkęs tarpdisciplininę programą, jungiančią ekonomiką, programavimą, teorinę filosofiją ir matematiką.

Hagos ir kitų miestų klubuose žinomas kaip DJ Yon Eta, jis radijo stoties „Red Light Radio“ bangomis reguliariai transliuoja programą, kurioje per muziką pasakoja įvairias istorijas. Be to, jis dalyvauja hibridinės kūrėjų grupės „DEVORM Imprint“ veikloje mėgindamas atrasti alternatyvius garso ir vaizdo pateikimo būdus. Įvairiuose klubuose vesdamas „Bar None“ programas jis pasakoja apie klubinės kultūros praeitį, dabartį ir ateitį.

Pastaraisiais metais jis sukūrė audiovizualinių darbų bendradarbiaudamas su Amsterdamo fotografijos muziejumi (FOAM), Nyderlandų kino centru (EYE Film Institute) ir festivaliu „Freeform“. Be to, kaip atlikėjas jis dalyvavo Garso aktų festivalyje Amsterdame ir „Long Progress Bar“ festivalyje Jungtinėje Karalystėje. Jis yra laimėjęs apdovanojimus Nyderlandų didžiojo prizo konkurse (2010) ir Berlyno muzikinių vaizdo klipų konkurse (2013).

Synaesthesis

Šiuolaikinės muzikos ansamblis Synaesthesis, tai dirigento Karolio Variakojo ir pianistės Martos Finkelštein vadovaujamas jaunų ir ambicingų atlikėjų kolektyvas. 2013 metais įsikūrusio ansamblio pagrindinė misija pristatyti Lietuvos ir užsienio kūrėjų šiuolaikinės muzikos kūrinius. Atlikėjams svarbu ne tik garsas, bet ir erdvė, šviesa, judesys ar naratyvas – visa tai, kas atliekamai muzikai suteikia daugiamatę perspektyvą ir naikina žanrų ribas. Grupę sudaro studijas Lietuvoje ar svetur baigę bei vis dar studijuojantys muzikantai. Ansamblis bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, siekia išbandyti kuo platesnius meno kontekstus. Ansamblio nariai nuolatos semiasi žinių iš ansamblių „Ictus“, „Klangforum Wien“, „Quatuor Tana“, „Chordos“ ir „FortVio“, yra „Lietuvos ansamblių tinklo“ narys. „Synaesthesis“ aktyviai dalyvauja Lietuvos šiuolaikinės muzikos gyvenime, pasirodymus rengia svarbiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose – „Druskomanija“, „Ahead“ „Permainų muzika“ ir „Gaida“, kaip reziduojantis ansamblis pasirodo tarptautiniuose Lietuvoje rengiamuose projektuose – DAR („Druskininkai Arts Residence“) ir Užsienio menininkų rezidencijoje Kintuose. ,,Synaesthesis“ sėkmingai pasirodė dviejuose tarptautiniuose festivaliuose ,,Melos Ethos“ Slovakijoje ir ,,Crossroads“ Austrijoje, 2019 m. sezono pabaigoje ansamblis pasirodė koncertinėse erdvėse Estijoje bei Olandijoje. 2016 m. ir 2017 m. metais atlikėjai tobulinosi tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje ir abu kartus parsivežė apdovanojimą „Just Composed“ už geriausią naujai sukurto kūrinio atlikimą ir interpretaciją. 2017 m. Lietuvos kultūros ministerija ansambliui skyrė ,,Jaunojo kūrėjo“ premiją, o 2018 m. tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos reziduojančiu ansambliu.

Ramūnas Motiekaitis

Ramūnas Motiekaitis (g. 1976) Vilniaus konservatorijoje mokėsi choro dirigavimo, 1995-2001 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo kompoziciją pas prof. Osvaldą Balakauską. Motiekaičio kūriniai skambėjo tarptautiniuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje: "Gaida" (1996, 1998, 2000, 2004, 2006, 2007), "Jauna muzika" (1997, 2002, 2004, 2005, 2006), Jaunimo kamerinės muzikos dienose Druskininkuose (1997, 1998, 2003), "Ultima" (2003, Oslas). Kartu su dailininkais kompozitorius dalyvavo projektuose: "Tiesė-pjūvis" (1996, Alytus), "Observatorija" (1997, Vilnius), Baltijos šalių bienalėje "ArtGenda'98" (Stokholmas). 1998 m. dalyvavo Darmštato vasaros naujosios muzikos kursuose, kuriuose lankė Helmuto Lachenmanno ir György Kurtago kompozicijos seminarus. 2001-2005 m. Motiekaitis studijavo kompoziciją Norvegijoje, Norges Musikkhøgskole. 2006 m. jis laimėjo prizą už geriausią multimedijinį kūrinį ("Mano iliuzijos garsas" kameriniam ansambliui ir vaizdo projekcijai, sukurtas kartu su vaizdo menininku Pauliumi Sluškoniu) Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamame geriausių metų kūrinių konkurse; 2010 m. tame pačiame konkurse jam atiteko geriausio vokalinio kūrinio prizas (už "Symphonie de Septembre"), o 2011 m. – I premija (už kūrinį „Vabzdžių žingsniai“ simfoniniam orkestrui). Kompozitorius domisi meno teorija, 2011 m. baigė doktorantūrą Tokijo ir Helsinkio universitetuose, parengęs disertaciją apie Japonijos ir Vakarų sąveikas filosofijoje ir mene (2008 m. šiai disertacijai pabaigti stipendiją skyrė Japonijos vyriausybė). 2011 m. geriausių muzikologijos darbų konkurse disertacijos pagrindu anglų kalba parengta mokslinė studija „Bevardžio vidurio poetika: Japonija ir Vakarai XX amžiaus filosofijoje ir muzikoje“ ("Poetics of the Nameless Middle: Japan and the West in Philosophy and Music of the Twentieth Century") pelnė Vytauto Landsbergio vardo premiją.

Eglė Grigaliūnaitė, www.mic.lt

Andreas Trobollowitsch 

Andreas Trobollowitsch – Vienoje gyvenantis kompozitorius, atlikėjas, garso menininkas ir instaliacijų kūrėjas. Jis aktyviai reiškiasi kaip elektroakustinės muzikos kūrėjas ir improvizatorius, yra parašęs muzikos teatrui, šokio spektakliams, filmams ir radijo programoms. 

Jį domina tai, kas sukasi, vibruoja ir atkartoja. Jis dažnai pasitelkia preparuotus styginius instrumentus, ventiliatorius ir visokiausius kasdienius daiktus, tik įvairiai juos pakeičia. Pastaruoju metu jis daugiausia rašė konceptualias kompozicijas, gaminosi muzikinius instrumentus ir kūrė garso bei piešinių instaliacijas. Jį domina intelekto ir fizinio prado dichotomija, o taip pat santykiai tarp garso ir skirtingų vaizdo aspektų, erdviškumo bei judėjimo. 

2017 metais Austrijos vyriausybė skyrė jam valstybinę stipendiją, tais pačiai metais jis buvo europinės naujosios muzikos programos „Shape“ dalyvis. Jo muzikos yra išleidę „Schraum“(Berlynas), „Monotype Records“(Varšuva), „Crónica Records“(Porto) ir Austrijos filmų archyvas (Viena).  

Kaip kompozitorius ir atlikėjas jis yra dalyvavęs daugelyje festivalių: „Todays Art“ Hagoje, „Musikprotokoll“ Grace, „Festival Maintenant“ Rene, „Festival Novas Frequências“ Rio de Žaneire, „Tsonami Festival“ Valparaise, „Festival Dotolimpic“ Seule, „City Sonic“ Briuselyje, „Sonica“ Liublianoje ir „Cynetart“ Drezdene. 

Jam yra tekę pasirodyti įvairiuose klubuose ir koncertų salėse: „Mumok“ Vienoje, „Super Delux Club“ Tokijuje, „Ex Teresa Arte Actual“ Meksike, „Condit“  Buenos Airėse, Rio de Žaneiro meno muziejuje, „The Renaissance Society“ Čikagoje, „Harvestworks“ Niujorke, Leipcigo vaizduojamojo meno muziejuje, „Kule“, „Ohrenhoch“ ir „ZK/U“ Berlyne, „Made In Town“ Paryžiuje, „iii“ Hagoje, „Kunstraum Engländerbau“ Vaduce ir „Künstlerhaus“ Vienoje.

Piotr Bednarczyk 

Piotr Bednarczyk (g. 1994, Lenkija) daugiausia kuria kamerines ir elektroakustines kompozicijas. Menininkui labiausiai rūpi naujų garsų paieška pasitelkiant „gyvus“ elektroninius instrumentus ir nestandartinius garso generavimo būdus. Stilistiniu požiūriu jam artimiausia noiseir glitchestetika bei klubinė muzika. Atlikdamas savo kūrinius jis kartais garsinius paveikslus papildo vyksmo elementais arba šviesos efektais. Jo kompozicijos buvo pristatytos keliuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose: „Varšuvos ruduo“, „Musica Electronica Nova“ ir „Musica Polonica“ (abu – Vroclave), „Crossroads“ Zalcburge, „Muslab“ Meksike ir „New Music Week“.

Yiorgis Sakellariou 

Yiorgis Sakellariou – Graikijoje gimęs eksperimentinės ir elektroakustinės muzikos kūrėjas. Nuo 2003-ųjų jis aktyviai reiškiasi tarptautinėje scenoje: įrašinėja albumus (solinius ir kartu su kitais atlikėjais), rašo muziką trumpo metro filmams ir teatro spektakliams, veda kūrybos seminarus ir reguliariai pristato savo muziką įvairiausiose pasaulio šalyse.

Jis tyrinėja, ką žmogus patiria klausydamasis muzikos kartu su kitais, o taip pat – komunikaciją tarp kompozitoriaus, klausytojų, muzikos atlikimo erdvės ir viso kito apčiuopiamo bei anapusinio pasaulio. Savo muziką jis atlieka tik visiškoje tamsoje, taip mėgindamas sukurti visaapimantį ir giliai į save panardinantį garsinį potyrį.

2018-ųjų balandį Koventrio universitete jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Jo mokslinis darbas, įvilktas į etnomuzikos ir antropologijos kontekstus, tyrė siautulingus religinius ritualus, jų garsų simboliką ir socioestetinę aplinką, o taip pat jų sąsajas su ne studijoje daromais įrašais, elektroakustinės muzikos kūrimu ir akusmatiniu muzikos atlikimu.

Jis yra Atėnų šiuolaikinės muzikos tyrimų centro ir Graikijos elektroakustinės muzikos kūrėjų asociacijos narys. Nuo 2004 metų jis kuruoja muzikos leidybos prekės ženklą „Echomusic“

Dominykas Digimas

Dominyko Digimo (g. 1993, Lietuva) veikla laviruoja tarp kūrybos ir organizacinės veiklos. Jis yra aktyvus jaunosios kartos kompozitorius bei šiuolaikinės, elektroninės muzikos festivalių organizatorius.

2016 m. Dominykas baigė bakalauro, o 2018 m. magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesoriaus Ryčio Mažulio klasėje. Šiuolaikinės akademinės muzikos gyvenime aktyvus nuo pirmųjų LMTA kompozicijos studijų metų. Nuo 2013-ųjų jis yra dirigento Karolio Variakojo vadovaujamo šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ kuratorius ir atlikėjas, vienas iš elektroninės ir elektroakustinės muzikos festivalio „Ahead“ lyderių, LMTA Kompozicijos katedros koncertų iniciatorius, o nuo 2016 iki 2018 metų – tarptautinio šiuolaikinės muzikos festivalio „Druskomanija“ organizatorius.  

2012 m. jaunasis kompozitorius tapo vienu iš Lietuvos Ansamblių Tinklo organizuoto konkurso laureatų. 2017 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimuose Dominykui buvo suteikti – jaunojo kompozitoriaus, publikos prizai bei apdovanojimas nominacijoje – „už subtilią konsonancinę estetiką“. Dominyko kūrinius atliko įvairūs Lietuvos bei užsienio ansambliai, tokie kaip „Garage Ensemble“ (Kelnas), „Names“ (Zalcburgas), Austrijos šiuolaikinės muzikos ansamblis – œnm (Viena, Zalcburgas), L’ENsemble (Vilnius), „Contemporacco“ (Vilnius), „Synaesthesis“ (Vilnius), „Thirty Fingers Trio“ (Vilnius), Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas Donato Katkaus bei Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras diriguojamas Juozo Domarko. Kompozitorius aktyviai dalyvauja daugybėje festivalių bei projektų: iki šiol jo kūriniai skambėjo „Axes – Triduum muzyki nowej“ (Krokuva), šiuolaikinės muzikos festivalyje „Druskomanija“ (Vilnius, Druskininkai), elektroninės, elektro-akustinės muzikos festivalyje „Ahead“, šiuolaikinės muzikos festivalyje „Crossroads“ (Zalcburgas), Tarptautiniame akordeono festivalyje (Vilnius) ir kt. Taip pat Dominykas tobulinosi kūrybinėse dirbtuvėse „Connections“ (Vilnius), semdamasis patirties iš John Woolrich ir Philip Cashian, buvo kūrybinių dirbtuvių N+ ECA (Ryga) dalyvis; gavęs Pasaulio lietuvių meno asociacijos įsteigtą stipendiją – dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse „Composers+ Summer Academy“ (Raudondvaris), taip pat dalyvavo meistriškumo pamokose pas Claus-Steffen Mahnkopf, Tryggvi M. Baldvinsson, Oliver Searle, Mārtiņš Viļums ir kt. 

Raul Keller 

Raul Keller (g. 1973, Estija) yra vienas žinomiausių garso ir vaizdo menininkų Estijoje, per pastaruosius du dešimtmečius dalyvavęs daugybėje kūrybinių projektų: specialiai tam tikroms erdvėms kurtose garso instaliacijose, performansuose, improvizacijose, savadarbių meno objektų pristatymuose ir inovatyviose radijo transliacijose. Su kolegėmis Katrin Essenson ir Hello Upan jis 2011 metais įkūrė radijo stotį „LokaalRaadio“, transliavusią įvairiausius garso eksperimentus. Jis yra eksperimentinės elektronikos grupės „Eesti Elekter“ narys, o su H. Upan įsteigė duetą „Post Horn“, kurio misija – kurti laisvo pobūdžio improvizacijas iš triukšmo. Jo grupė „The Great Outdoors“ grojo burleskas, roką ir „amerikana“ tipo muziką. Jis yra vienas iš MKDK (Dinamiško muzikos ir menų kolektyvo) steigėjų, dažnai prisideda prie „MIMproject“ veiklos, kuria siekiama ieškoti sąlyčio taškų tarp įvairių meno rūšių, technologijų ir naujųjų medijų. 2011 metais kartu su menininke Katrin Essenson jis inicijavo festivalį „Radiaator“, kuriame pristatomos kūrybiškos radijo transliacijos. Jis yra sukūręs muzikos kelių organizacijų užsakymu, o jo kūrybiniai projektai buvo pristatomi Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Islandijoje, Brazilijoje, Indijoje, Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Nuo 2014-ųjų jis yra Estijos menų akademijos profesorius ir jos Naujųjų medijų fakulteto dekanas.

Erik Alalooga 

Erik Alalooga (g. 1974, Estija) yra Taline gyvenantis performansų režisierius, garso menininkas, dėstytojas, atlikėjas ir kultūros projektų vadybininkas labiausiai pagarsėjo savadarbių analoginių technologijų tyrinėjimais ir pritaikymu kūrybiniuose projektuose. Nuo 2005-ųjų menininkas daugiausia dėmesio skiria tiesioginio ryšio tarp žmonių ir mašinų analizei. 2009–2011 metais jis pristatė visą seriją performansų ir parodų, susijusių su „kolektyvinės sąveikos“ reiškiniu. Pastaruoju metu jo vardas dažnai siejamas su postdraminiu teatru: Erikas tiria tarp fizinio kūno, materijos ir technologijų besiformuojančius ryšius. Jo spektaklis „Medžiagos pasipriešinimas“ 2012 metais pelnė Estijos nepriklausomo šokio prizą. Jo meno projektai apkeliavo daugiau kaip dešimtį Europos šalių, Jungtinės Valstijas ir Australiją. Erikas – diplomuotas skulptorius, studijavo tarpdisciplininius menus, o 2018 metais įstojo į teatro meno aspirantūrą Estijos muzikos ir teatro akademijoje. Muzikoje jis pasisako prieš beatodairišką garso skaitmenizavimą ir už „pogrindines“ patirtis. Jo polinkis į eksperimentus tapo paskata įkurti grupę „Postinstrumentum“, pagarsėjusią netradiciniais garso projektais. Nuo 2014-ųjų Erikas alternatyviąją muziką atlieka ir savarankiškai. Jo muzikinės saviraiškos pagrindas – analitinis santykis su materija ir specialiai sukonstruotais objektais. Jo kompozicijos pagrįstos pasikartojančiais segmentais, kuriuos gali generuoti, pavyzdžiui, motorizuoti mechaniniai objektai; pats Erikas tokiais atvejais „dirba“ su impulsais, ritmais ir greičiais.

2018 ///

 

Gediminas Žygus

Gediminas Žygus (1991, Lietuva / Olandija) kuria tarp muzikos, dokumentikos, konceptualaus meno ir performanso sričių. Kūrybinėje praktikoje jis remiasi garso tyrinėjimais, ekosofija, architektūra ir medijų teorijomis. Jį domina galios ir dizaino santykis, skatinantis kurti alternatyvias metafizinės ir fizinės architektūros genealogijas, atspindėti jų sąveikas ir poveikį visuomenei. Gediminas siekia kurti autonomiškas menines ekosistemas, kurios galiausiai nebepriklauso nuo jo paties. Praeityje domėjosi garsiniais simboliais ir ženklais, tyrinėjo garso ir galios semiotiką. Gedimino darbai buvo pristatyti „Barbican Centre“ (Jungtinė Karalystė), klube „Berghain“ (Vokietija), Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, „Haus der Kunst“ (Vokietija), „HEAD Geneva“ (Šveicarija), Pompidu centre (Prancūzija), „Sonic Acts“ (Olandija), „Studium Generale Rietveld“ (Olandija), „The Kitchen“ (JAV), „Unsound“ (Lenkija) ir Venecijos bienalėje (Italija). Kaip kuratorius jis prisidėjo organizuojant festivalį „Newman“ (Druskininkai, 2015) ir tyrimų projektą „Unthinkable Nomos“ (Vilnius, 2016).

Holly Childs

Holly Childs – australų rašytoja ir menininkė, besidominti naująja komunikacija. Ji parašė du romanus („Danklands“ ir „No Limit“), 2017 metais „Strelkos“ institute Maskvoje studijavo spekuliatyviąją žiniasklaidą, dizainą ir architektūrą „Naujojo normalumo“ magistrantūroje.

hollychilds.com

Andrius Arutiunian

Olandijoje gyvenančio garso menininko ir kompozitoriaus muzika tyrinėja sociokultūrinius istorijų aspektus, ypač jų garsines ir muzikines savybes. Kurdamas Andrius linkęs kvestionuoti garsinio identiteto ir aproprijavimo idėjas, neretai manipuliuoja ribomis tarp garso ir triukšmo. Andrius rašo ansambliams ir multimedijai, kuria garso instaliacijas ir audiovizualinius projektus, taip pat atlieka eksperimentinę elektroninę muziką. Jis aktyviai bendradarbiauja su įvairiais šiuolaikinės muzikos ir naujųjų medijų ansambliais: „Slagwerk Den Haag“, „Nadar“, „MAZE“, „Modelo62“, „Synaesthesis“ ir kitais. Pastaraisiais metais Andriaus kūriniai skambėjo renginyje „documenta14“ Kaselyje, Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, festivaliuose „Melos-Ethos“ Bratislavoje, „MAZE“ Amsterdame ir „Rewire“Hagoje. Jo kompozicijas leidžia šiuolaikinės muzikos leidykla „Donemus“.

andriusarutiunian.com

Juan-Pablo Villegas

Juan-Pablo Villegas (1986, Meksika) kinas yra terpė, kurioje jis gali realizuoti savo kūrybinius interesus, susijusius su vaizdais ir garsu. Jo požiūriu, kūryba prasideda suvokus išorinius kūno stimulus ir tai, kas turi įtakos mūsų asmeninei ir kolektyvinei patirčiai. Juanas-Pablo pasitelkia įvairias priemones ir technologijas, kurios leidžia neįprastais būdais reflektuoti garsą ir vaizdą. Pastaraisiais metais jį domina jutiminio spektro išplėtimo galimybės, animistinės objektų būsenos ir psichosomatinių reiškinių formavimasis.

Ieva Kotryna Skirmantaitė

Ieva Kotryna Skirmantaitė (g. 1994 m.) yra videomenininkė, šiuo metu labiausiai besidominti teorinėmis ir praktinėmis alternatyvios dokumentikos formomis. Realių įvykių, kitų žmonių praktikų, diskusijų, garsų ir kasdienio gyvenimo nuotrupų gaudymas bei jungimas tarpusavyje jai yra būdas nutiesti įsivaizduojamą taką ir atverti nematomus jaudulius bei baimes. Ji taip pat tiria, kaip skirtingos skaitmeninio vaizdo techninės savybės veikia kaip vis kitos atminties sistemos ir reprezentuoja skirtingas dabartines politines bei ekonomines vertes.

Monika Lipšic

Meno tyrinėtojai ir kuratorei Monikai Lipšic (Lietuva) menas įdomus kaip kompleksiškas istorijos rašymo ir perrašymo įrankis. Ji gilinasi į metaforiškąjį mąstymą ir absurdiškumo vaizdavimo niuansus. Nuo 2012 iki 2016 metų su pertraukomis Monika dirbo kuratore Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Per pastaruosius kelerius metus ji organizavo ir kūrė performansus įvairiuose Europos miestuose: Romoje, Amsterdame, Liuvene (Belgija) ir kitur. Su architekte, tyrinėtoja ir kuratore Jurga Daubaraite įsteigė rezidenciją „Joy & Mirror“ keliaujantiems menininkams. Vilniaus ŠMC 2017 metais Monika kuravo menininkų kolektyvo „Slavs and Tartars“ projektą, o 2018 metų pradžioje Hiustone (JAV) – grupinę parodą „The Future is Certain; It’s the Past Which Is Unpredictable“. Neseniai ji buvo nominuota tarptautinės meno organizacijos „CEC Artslink“ apdovanojimui ir dalyvavo šiuolaikinio meno instituto „CCA Wattis“ surengtoje rezidentūroje San Franciske.

monikalipsic.com

Marianna Maruyama

Marianna Maruyama performansuose pagrindinės priemonės yra kūnas ir balsas. Pervertimas menininkei yra vienas iš pagrindinių kūrybos metodų. Po ilgo darbo periodo Japonijoje, 2012-ais metaisMarianna atvyko į Olandiją, o nuo 2016-ųjų gyvena ir dirba Hagoje. Menininkė dėsto Olandijos meno institute, o taip pat yra pakviesta Sedje Hémon fondo, kur atlieka meninį tyrimą. Marianna pristato savo performansus tiek šiuolaikinio meno, tiek muzikos kontekstuose. Mariannos darbai buvo pristatyti „Documenta 14“(Vokietija), „SMBA“(Olandijoja), „Manifesta 11“(Šveicarija) ir kt.

mariannamaruyama.com

Jokūbas Čižikas

Jokūbo Čižiko praktiką sudaro instaliacijos, vaizdo ir garso menas, performansai ir skulptūros. Savo darbais jis tyrinėja virš-jutiminius reiškinius, gamtos ir technologijos santykį ir lingvistines struktūras. Kūriniais bandomi išryškinti socio-politiniai ir ekonominiai procesai ir jų jungtys su nežmogiškais ir svetimais fenomenais. Naujausios parodos ir kūriniai rodyti: „Editorial“ (Lietuva), „MAXXXI nacionalinis muziejus“(Italija), „Whitechappel galerija“ (Didžioji Britanija), „Antano Mončio Muziejus“ (Lietuva), Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka“(Lietuva), „Documenta 14“ (Vokietija), „A-DASH“ (Graikija).

Jokūbas Čižikas muzikinėje praktikoje dirba kaip eksperimentinės elektronikos prodiuseris, tyrinėjantis dinaminę šiuolaikinio ir ritualistinio garso sintezę. Kaip atlikėjas ir DJ yra grojęs įvairiose institucijose ir klubuose Olandijoje, Italijoje, Vokietijoje, Austrijoje ir Lietuvoje. Garso dizaino srityje menininkas kuria garso takelius filmams, erdvinėms instaliacijoms ir kitiems formatams.

Rūta Vitkauskaitė

Rūta Vitkauskaitė (1984, Lietuva) - kompozitorė ir atlikėja. Baigusi klasikinę kompoziciją (daktaro studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), ji aktyviai dalyvauja eksperimentinės muzikos renginiuose (muzikos vizualizacijos, akustinių erdvių kūrimo, muzikos personalizavimo projektuose), organizuoja renginius (festivalį „Druskomanija“ (2006–2013), kūrybines sesijas „Procesas“ (2012–2017), kartu su švedu Martinu Q Larssonu – „Naujosios muzikos inkubatorių“ įvairiose Europos Sąjungos šalyse). Be to, ji koncertuoja kaip smuikininkė, pianistė, vokalistė ir elektroninės muzikos atlikėja.

Gyvendama Jungtinėje Karalystėje Rūta aktyviai domėjosi muzikos pedagogika, nuo 2013 metų veda kūrybines pamokas sutrikusio intelekto žmonėms. Pastaruoju metu gilinasi į muzikos personalizavimo problematiką (bendradarbiauja su „Spatial Opera Company“), įvairiose erdvėse pristato solinį performansą „Something Personal“, kartu su partneriais organizuoja kompozicijos kursus.

Viktorija Damerell

Viktorija Damerell - menininkė ir kuratorė šiuo metu gyvenanti Vilniuje. Į jos kūrybinių interesų erdvę patenka skulptūra, garsas ir tekstas. Savo kūryba ji bando atsakyti, ar įmanoma geismo autonomija, kai dominuojančios struktūros formuoja, simuliuoja ir banalizuoja mūsų patirtis. Pastaraisiais metais Viktorija įvairiuose šiuolaikinio meno renginiuose pristatė savo skulptūrines, garso ir vaizdo instaliacijas, o su Ona Juciūte kuravo kelias jauniausiąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančias parodas.

Šiuo metu Viktorija įgyvendina audiovizualinės knygos projektą, remdamasi savo vis dar teberašomu kūriniu „Sinchronizuotojas“.

Villem Jahu

Taline gyvenantis menininkas kuria savotiškus peizažus, kuriuose dera vaizdas ir garsas. Didžioji jo kūrybos dalis pagrįsta laisvomis improvizacijomis pasitelkus elektroniką. Pastaruoju metu Villemas sudėtingus natūralių garsų darinius mėgina inkorporuoti į eksperimentiniais elektroniniais instrumentais kuriamus garsovaizdžius ir interaktyvias instaliacijas. 2014 metais Villemas su bendraminčiais subūrė menininkų komandą „Arrowgroup“. Taip pat jis dalyvauja performansus rengiančios grupės „Adhesion“ ir triukšmo ansamblio „Viru Realist“ veikloje.

Synaesthesis

Šiuolaikinės muzikos ansamblis Synaesthesis, tai dirigento Karolio Variakojo ir pianistės Martos Finkelštein vadovaujamas jaunų ir ambicingų atlikėjų kolektyvas. 2013 metais įsikūrusio ansamblio pagrindinė misija pristatyti Lietuvos ir užsienio kūrėjų šiuolaikinės muzikos kūrinius. Atlikėjams svarbu ne tik garsas, bet ir erdvė, šviesa, judesys ar naratyvas – visa tai, kas atliekamai muzikai suteikia daugiamatę perspektyvą ir naikina žanrų ribas. Grupę sudaro studijas Lietuvoje ar svetur baigę bei vis dar studijuojantys muzikantai. Ansamblis bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, siekia išbandyti kuo platesnius meno kontekstus. Ansamblio nariai nuolatos semiasi žinių iš ansamblių „Ictus“, „Klangforum Wien“, „Quatuor Tana“, „Chordos“ ir „FortVio“, yra „Lietuvos ansamblių tinklo“ narys. „Synaesthesis“ aktyviai dalyvauja Lietuvos šiuolaikinės muzikos gyvenime, pasirodymus rengia svarbiuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose – „Druskomanija“, „Ahead“ „Permainų muzika“ ir „Gaida“, kaip reziduojantis ansamblis pasirodo tarptautiniuose Lietuvoje rengiamuose projektuose – DAR („Druskininkai Arts Residence“) ir Užsienio menininkų rezidencijoje Kintuose. ,,Synaesthesis“ sėkmingai pasirodė dviejuose tarptautiniuose festivaliuose ,,Melos Ethos“ Slovakijoje ir ,,Crossroads“ Austrijoje, 2019 m. sezono pabaigoje ansamblis pasirodė koncertinėse erdvėse Estijoje bei Olandijoje. 2016 m. ir 2017 m. metais atlikėjai tobulinosi tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje ir abu kartus parsivežė apdovanojimą „Just Composed“ už geriausią naujai sukurto kūrinio atlikimą ir interpretaciją. 2017 m. Lietuvos kultūros ministerija ansambliui skyrė ,,Jaunojo kūrėjo“ premiją, o 2018 m. tapo Lietuvos kompozitorių sąjungos reziduojančiu ansambliu.

Argo Vals

Estų gitaristas ir elektroninės muzikos kūrėjas Argo Vals komponuoti pradėjo vaikystėje, o įrašais ir garso eksperimentais susidomėjo 2006-aisiais. Po poros metų jis ėmėsi kurti ir atlikti elektroninę muziką gyvai. Pastaraisiais metais standartinį jo „įrankių“ rinkinį sudaro elektrinė gitara, perkusijos sistemos, loopingįranga ir efektų pedalai. Argo yra sukūręs muziką keliems teatro ir šokio projektams. Nagrinėjant jo kuriamų garsų architektūrą tinka tokios sąvokos: idm, ambient, math rockir nordic jazz. O norint bent apytikriai įsivaizduoti jo kuriamą muziką reikėtų kalbėti apie laisvę, žaismingumą, svajingumą, aiškumą ir, gal kiek netikėtai, nerimą.

Argo yra išleidęs du solinius albumus. Debiutinis darbas „Tsihcier“ pasirodė 2012 metais, o antrasis albumas „Nokturn“ – 2015-aisiais. Abu įrašai pretendavo į Estijos muzikos apdovanojimus kaip geriausi atitinkamų metų albumai (alternatyviosios ir nepriklausomos muzikos kategorijoje). Be to, 2016 metais tame pačiame konkurse Argo Vals buvo nominuotas kaip geriausias metų atlikėjas.

Per pastaruosius ketverius metus jis, kaip gyvos elektroninės muzikos atlikėjas, surengė trejas gastroles Europos šalyse ir Rusijoje. Šiuo metu Argo įrašinėja trečiąjį albumą, jis turėtų pasirodyti iki kitų metų vasaros pradžios. 2017 metų birželį pasaulį išvydo du jo singlai „To a Tireless Daydreamer“.

Nuo 2008 metų Argo yra Viljandžio gitarų trio narys, 2011 metais jis pradėjo groti Karlo Petti grupėje (buv. „Talamak“), tais pačiais metais subūrė ir savo vardo grupę.

Andrius Šiurys

Instrumentinės, elektroninės ir elektroakustinės muzikos kūrėjo Andriaus Šiurio muzikinė veikla prasidėjo nuo grojimo trimitu. Vėliau jis studijavo muzikos technologijas Kauno technologijos universitete ir kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo specialybės dėstytojas buvo Rytis Mažulis. Studijų metais Andrius pradėjo rašyti instrumentinę muziką ir eksperimentuoti kaip elektroakustinės muzikos kūrėjas.

Parašė muzikos audiovizualiniams projektams, teatrui ir šokio spektakliams, dalyvauja Lietuvoje organizuojamuose šiuolaikinės muzikos festivaliuose ir tarpdisciplininiuose meno projektuose.

2017 metais įkūrė elektroakustinės muzikos grupę „Delasferos“, tais pačiais metais tapo Elektroninės muzikos trio nariu.

Muziką Andrius kuria intuityviai, o idėjų semiasi iš grožinės literatūros, kino ir kitų meno sričių.

Vladimiras Tarasovas

Vladimiras Tarasovas gimė Archangelske (Rusija), o nuo 1968 metų gyvena ir dirba Vilniuje. Daugelį metų bendradarbiavo su simfoniniais, kameriniais ir džiazo orkestrais Lietuvoje, Europoje ir JAV. Nuo 1971 iki 1986 metų su Viačeslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu grojo anuomet plačiai pagarsėjusiame šiuolaikinio džiazo trio. Su šiuo trio ir daugeliu kitų menininkų bei orkestrų išleido daugiau kaip 100 įrašų.

Kompozicija – dar viena svarbi V. Tarasovo kūrybinės veiklos sritis. Jis rašo simfoninius kūrinius, muziką filmams ir spektakliams („Black Square“, 1987; „En quete d’une fin heureuse“, 1991; „Der Trommler“, 1994; „The Flies“, 1995; „Le temps du repli“, 1998; „Persian“, 2003; „Even If You Return, Ulysses“, 2004; „The Last Landscape“, 2004 ir kt.).

Kaip vaizduojamųjų menų atstovas jis yra dalyvavęs daugelyje asmeninių ir grupinių parodų: Diuseldorfe, Venecijoje, Čikagoje, Paryžiuje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Saragosoje, Majamyje ir kitur.

2016 metais V. Tarasovas apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Michael Bruckner

Michael Bruckner - austrų gitaristas, kompozitorius ir garso menininkas gyvenantis netoli Vienos. Savo projektuose jis atlieka originalius savo kūrinius, improvizacijas, eksperimentuoja su liaudies muzika, originaliai interpretavuoja klasikines dainas, kūria garso objektus, naudoja didelio formato nuotraukas. Gamta jam yra esminis kūrybinio įkvėpimo šaltinis. Savo meninėje praktikoje jis kūria muziką tyrinėdamas vabzdžius, pastaruoju metu Michaelį domina miškai, medžiai ir kiti augalai bei komunikacija su jais.

Kai kurie įgyvendinti projektai: „Attosphere“ (R. Schumanno dainos), „Niftys“ (Nu-Klezmer), „makroPHONIA“ (bendras Austrijos ir Pakistano projektas), „Maja Osojnik Band“ (slovėnų liaudies muzikos ir improvizacijų eksperimentas), „Exit Eden“ kartu su Philu Mintonu (pagal Williamo Blake’o „Nekaltybės giesmes“), „Erdkobold Erni“ (muzikinis spektaklis vaikams), „Klangvorhang/WERK 5“ (garso instaliacijos).

Daniel Lercher

Atlikėjas, kompozitorius ir garso menininkas Daniel Lercher (1983, Austrija) vaikystę praleido Austrijos provincijoje, o šiuo metu gyvena sostinėje Vienoje. Baigė kompiuterinės muzikos ir elektroninių medijų kursą Vienos kompozicijos ir elektroakustikos institute. Kūryboje daugiausia dėmesio skiria elektroakustinėms kompozicijoms, improvizacijoms, gyvai atliekamai elektroninei muzikai. Be to, domisi fotografija, instaliacijomis, šokiu ir muzika filmams. Danielis yra dalyvavęs maždaug trijuose šimtuose koncertų, instaliacijų ir rezidencijų keturiuose žemynuose. Jis bendradarbiauja su daugybe muzikantų ir įvairių sričių menininkų iš viso pasaulio. Vienas ir su kitais atlikėjais yra įrašęs daugiau kaip 20 albumų.

Kai kurie įgyvendinti projektai: „Attosphere“ (R. Schumanno dainos), „Niftys“ (Nu-Klezmer), „makroPHONIA“ (bendras Austrijos ir Pakistano projektas), „Maja Osojnik Band“ (slovėnų liaudies muzikos ir improvizacijų eksperimentas), „Exit Eden“ kartu su Philu Mintonu (pagal Williamo Blake’o „Nekaltybės giesmes“), „Erdkobold Erni“ (muzikinis spektaklis vaikams), „Klangvorhang/WERK 5“ (garso instaliacijos).

Ivan Cheng

Klarnetininkas, meno projektų kuratorius ir rašytojas Ivanas Chengas pastaruoju metu rengia tekstų skaitymo performansus, kurie jau vyko Sidnėjuje, Londone, Vilniuje, Amsterdame, Tokijuje, Berlyne ir Niujorke. Australijoje gyvenantis menininkas studijavo Sidnėjaus konservatorijoje ir Karališkojoje muzikos akademijoje Londone. Pernai Sandbergo institute Amsterdame jis baigė menų kritikos studijas ir inicijavo erdvę meno projektams bologna.cc.

Marcus Whale

Sidnėjuje gyvenantis muzikos, performansų ir tekstų kūrėjas tyrinėja sunkiai apčiuopiamas troškimų ir religijos sankirtas, kuriose vaidenasi ir kartais ima ryškėti tam tikros nuorodos į poetinę atmintį. Jo naujausi performansai („Praise!“ kartu su Eugene’u Choi ir „Lucifer“ kartu su Athena Thebus) buvo pristatyti festivaliuose „Performance Space“, „Sugar Mountain“, „Underbelly“ ir „Art Month Sydney“. Jis atliko ir kūrė muziką Agatha’os Gothe-Snape, Ivano Chengo, Martino del Amo, ir Jesso Olivieri projektams.

Marcusas yra ansamblių  „Collarbones“ ir BV narys. Jo įrašuose vokalą supa savitas elektroninių garsų pasaulis. Kamerinė muzika buvo atliekama Australijoje ir kitose šalyse, ją grojo „Ensemble Offspring“, „The Song Company“, „Synergy Percussion“ ir kiti ansambliai. Claire Edwardsas ir Zubinas Kanga išleido solinius menininko albumus.

Julia Reidy

Julia Reidy šiuo metu gyvenana Berlyne,  jos kompozicijas akustinei ir elektrinei gitaroms, kamerinę muziką ir elektroakustinius eksperimentus galima vadinti savotiška temų navigacija nestabiliose harmonijų ir ritmikos teritorijose. Ji kuria ir koncertuoja įvairiose šalyse, kaip solistė, o taip pat su ansambliais  „Spoiler“, „Tennis of All Kinds“ , „Dazey Arujo“ ir „Splitter Orchestra“.

Edgars Rubenis

Šis latviškosios elektroninės muzikos atstovas koncertuodamas ir kurdamas muziką visų pirma remiasi improvizacija, nors dažną kartą ji būna iš anksto apgalvota. Sekdamas minimalizmo tradicijomis muzikoje ir vizualiuosiuose menuose (La Monte Young, Eliane Radigue, Eleh, Kazimiras Malevičius, Mark Rothko, Ad Reinhardt), jis kuria ilgos trukmės opusus, mėgindamas tyrinėti tuštumos, vidinio ir išorinio „apsinulinimo“ bei savosios esybės praradimo sampratas.

E. Rubenis dažnai pasitelkia redukuotas ir abstrahuotas drone ir ambient muzikos koncepcijas, siekdamas sukurti tokias situacijas, kuriose įmanu patirti laiko matavimo ir asmeninės erdvės sąvokų pokyčius. Šiuo atveju abstrakciją ir redukciją derėtų laikyti ne vien estetinėmis preferencijomis, nes jos atlieka konkrečią funkciją – tampa „erdvę kuriančiomis“ ir „laiką transformuojančiomis“ jėgomis.

Solinę karjerą E. Rubenis sėkmingai derina su muzikavimu eksperimentinio roko grupėje „Mona De Bo“, kurią 2005 metais įkūrė su būgnininku Edgarsu Eihmaniu. „Mona De Bo“ ne kartą buvo vadinta įdomiausia ir drąsiausia šio amžiaus roko grupe Baltijos šalyse. Ji yra išleidusi penkis albumus, o E. Rubenis, kaip kompozitorius ir gitaristas, aktyviai dalyvavo visų jų kūrime ir įrašuose. „Mona De Bo“ ne kartą koncertavo Baltijos šalyse, Europoje, Rusijoje ir Jungtinėse Valstijose. Grupės muziką transliavo BBC radijas, recenzijas apie „Mona De Bo“ publikavo „The Wire“ ir „The Quietus“.

E. Rubenis yra įrašęs ir vieną solinį albumą. Jį 2014 metais išleido ta pati Latvijos įrašų studija, kurios savininkai organizuoja žinomą eksperimentinės muzikos festivalį „Skaņu meža ieraksti“.

Nuo 2012 metų kūrėjas gyvena Olandijoje. Sonologijos institute Hagoje jis studijuoja elektroninę muziką ir kompoziciją.

www.edgarsrubenis.lv

Johannes Bergmark

Šį Švedijoje gimusį ir augusį muzikantą labiausiai domina muzikiniai performansai ir muzikos objektų teatras. Jis – puikus improvizatorius, savo rankomis meistraujantis eksperimentinius muzikos instrumentus; jis – rašytojas ir kompozitorius, kuriantis elektroakustinę muziką ir teksto-garso projektus. 1996 metais, baigęs pianinų ir fortepijonų gamybos studijas, jis pasirinko keliaujančio laisvo muzikanto karjerą ir kol kas lieka ištikimas šiai gyvenimiškajai koncepcijai.

Johannes Bergmark skaito paskaitas ir dalyvauja mokymo projektuose, nagrinėjančiuose netradicinės akustikos problemas. Gimtojoje Švedijoje pastaruoju metu jam tenka dažnai važinėti iš Geteborgo į Stokholmą ir atgal, nes Geteborge jis studijuoja Muzikos ir teatro akademijoje, o sostinėje aktyviai dalyvauja net trijų organizacijų veikloje: „Fylkingen“ (radikalaus ir eksperimentinio meno centras), „Elektronmusikstudion“ ir „Surrealistgruppen“.

bergmark.org

Burkhard Beins

Žemutinėje Saksonijoje 1964 metais gimęs menininkas nuo 1995-ųjų gyvena Berlyne. Šis eksperimentinės muzikos kūrėjas ir atlikėjas perkusijos instrumentus derina su tam tikrais garso objektais. Jis yra sukūręs kelias garso instaliacijas, kūrybai naudoja elektroninius ir analoginius sintezatorius.

Jis yra daugelio grupių ir kitokių meno bei muzikos kolektyvų narys: „Polwechsel“, „Activity Center“, „The Sealed Knot“, „Perlonex“, „Sawt Out“, „Sowari Trio“, „Splitter Orchestra“. Jam yra tekę bendradarbiauti su daugeliu žinomų kompozitorių ir muzikantų: Svenu-Åke Johanssonu, Andrea Neumannu, Keith Rowe, Chrisu Abrahamsu, Axeliu Dörneriu, Johnu Tilbury ir Charlemagne Palestine.

Per tris pastaruosius dešimtmečius jis yra koncertavęs daugybėje prestižinių festivalių ir garsių scenų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Azijoje: „LMC Festival“ Londone, „Int. Ferienkurse“ Darmštate, „Musiktage“ Donauešingene, „Musique Action“ Nansi, „Choppa Festival“ Singapūre, „Cave 12“ Ženevoje, „The NOW now“ Sidnėjuje, „ZKM“ Karlsrūhėje, „Kaleidophon“ Ulrichsberge, „Kid Ailack Music Hall“ Tokijuje, „Gaudeamus Festival“ Amsterdame, „Liquid Architecture“ Australioje, „Meteo“ Miulūze, „Taktlos“ Ciuriche, „Berghain“ Berlyne, „Konfrontationen“ Nikelsdorfe, „Serralves“ Porto, „Wien Modern“ Vienoje, „MoMA“ Niujorke, „New Music Festival“ Hanojuje, „Irtijal“ Beirute ir „Maerzmusik“ Berlyne.

2009­–2017 metais Burkhardas Beinsas reziduojančio menininko teisėmis buvo kviečiamas į „Künstlerhäuser Worpswede“, „EMS Stockholm“, „Muong Studios“, „Hoa Binh“ (Vietnamas) ir Roberto Rauschenbergo fondo (Florida) organizuotus renginius.

Jis yra sukūręs grafinio natų užrašymo sistemą „Adapt/Oppose“ ir visiems besidomintiems reguliariai organizuoja pažintinius seminarus. Kaip muzikos teoretikas, jis yra paskelbęs kelis straipsnius, buvo vienas iš knygos „Echtzeitmusik Berlin: Self-Defining a Scene“ redaktorių. Be to, jis kuravo procesą, kurio metu buvo parengtos trys kompaktinės plokštelės, įamžinusios „Echtzeitmusik“ scenose skambėjusius kūrinius.

Jis yra įrašęs daugiau kaip 50 kompaktinių plokštelių ir vinilų. Juos išleido „Zarek“, „Erstwhile“, „Hat Hut“, „Potlatch“, „Absinth“, „God Records“, „Herbal“, „Mikroton“ ir „Confront“.

burkhardbeins.de